Indrės Beinartės personalinė tapybos tušu paroda
Šių metų rugpjūčio mėnesį kviečiame apsilankyti pirmojoje personalinėje Indrės Beinartės parodoje.
Nagare [tėkmė / flow]
Įvykių ir laiko tėkmė.
Vandens ir tušo tėkmė.
Vandens ir tušo tėkmė.
Įsisupti į darną tarp nepailstančios Gyvenimo tėkmės ir vidinės harmonijos savyje ir visatoje, klausytis savo vidaus ir stebėti savo gyvenimo energijos srautą, pasitikėti savo nuojauta. Tik nustojus priešintis nuožmioms gyvenimo tėkmėms ir sau pačiai, įsiklausius į savo vidinę nuojautą, pasidaviau natūraliai upės tėkmei ir atsidūriau ten, kur esu dabar. Šiandien įkvėpimo savo kūrybai semiuosi iš vienos seniausių tapybos tradicijų pasaulyje – tapybos tušu (jap. sumi-e). Ši tapybos technika atsirado mano gyvenime prieš dešimtmetį, minant nepažįstamas tolimojo Taipėjaus, o vėliau ir Osakos, gatves, jaukinantis minimalizmo ir paprastumo filosofiją. Monochrominė tapyba tušu yra mano meninės išraiškos pagrindas. Ji leidžia užfiksuoti objekto esmę, nuošalyje paliekant nebūtinas detales, gelmės ieškant paprastume, tuštumoje, neužpildytoje erdvėje.
Savo darbuose siekiu įkūnyti japonų estetikos principus, kurie mano darbuose pasireiškia minimalistinėmis kompozicijomis, subtilumu, kaligrafiniais potėpiais. Tapydama stengiuosi laikytis tradicinės tapybos tušu taisyklių, tačiau permąstau kūrinių pateikimo būdus. Kūrybai naudoju medį, liną, drobę. Dirbdama su sumi tušu ir rankų darbo popieriumi (xuan, washi), tvirtinu paveikslus ant lino ir drobės, retkarčiais įkomponuodama natūralaus medžio elementus. Parodoje eksponuojamuose darbuose daugiausiai vaizduojami Rytų Azijos kraštų motyvai ir taip širdžiai artimi, tipiniai lietuviško kraštovaizdžio elementai – gervės, garniai, vešle žole apaugusios kalvelės. Savo kūryboje pasikliauju vidine emocija, kurią perteikia pats teptukas – teptukas šoka, o tušas uždainuoja. Tuomet vienur iškyla kalva, kitur – ežero pakrantė ar žvejo valtelė.
Miesto medinės architektūros muziejų savo personalinei parodai pasirinkau dėl erdvės unikalumo. Restauruojant pastatą išsaugoti autentiški architektūriniai elementai ir konstrukcijos, kurie skatina vertinti autentiškumą ir natūralumą. Vaikštant po pastato erdves matau slypinčias bėgančio laiko žymes, grožį dalykuose, laiko įspaustais ženklais. Labai vertinu asmeninių istorijų prisotintus daiktus, todėl mano parodoje svarbi vieta atiteko šimtmetį menantiems paveikslų rėmams iš senelio vaikystės namų.
Meninėje kelionėje įasmeninu tyrinėjimų ir atradimų filosofiją. Savo kūrybinį kelią manifestuoju stebėdama gamtą ir praktikuodama buvimą akimirkoje: sulėtinant tempą, pastebint, reflektuojant, priimant gyvenimo esmę visoje jos tamsoje ir šviesoje, šešėlyje ir šviesoje, tuštumoje ir gausoje.
–
Ink Painting Solo Exhibition by Indre Beinarte
2024 08 01-08 31
2024 08 01-08 31
Nagare [tėkmė / flow]
The flow of events and time.
The flow of water and ink.
The flow of water and ink.
To tune into the harmony between the relentless flow of Life and the inner harmony within oneself and the universe, to listen to one’s inner self and observe the flow of one’s life energy, to trust one’s intuition.
It was only when I stopped resisting the fierce currents of life and myself, and listened to my own inner sense, that I surrendered to the natural flow of the river and found myself where I am now. Today, I draw inspiration for my work from one of the oldest painting traditions in the world – ink painting (Japanese: sumi-e). This painting technique came in my life over a decade ago, while walking the unfamiliar streets of distant Taipei, and later Osaka, embracing the philosophy of minimalism and simplicity. Monochrome ink painting is the basis of my artistic expression. It allows me to capture the essence of an object, leaving aside unnecessary details, finding depth in simplicity, in emptiness, in unfilled space.
In my work, I strive to embody the principles of Japanese aesthetics, which are manifested in my work through minimalist compositions, subtlety, and calligraphic strokes. Working with sumi ink and handmade paper (xuan, washi), I mount the paintings on linen and canvas, occasionally incorporating elements of natural wood. The works in the exhibition mainly depict motifs from East Asian landscapes and typical elements of the Lithuanian landscape that are so close to my heart – cranes, herons, lush grassy hills. In my work, I rely on the inner emotion conveyed by the brush itself – the brush dances and the ink sings. Then a hill appears in one place, a lakeside or a fisherman’s boat in another.
I chose The Museum of Wooden Urban Architecture for my solo exhibition because of the uniqueness of the space. The restoration of the building has preserved authentic architectural elements and structures, which encourages an appreciation of authenticity and naturalness. Walking through the spaces of the building, I see the signs of the passage of time, the beauty in things, the marks stamped by time. I have a great appreciation for objects steeped in personal stories, and so the century-old picture frames from my grandfather’s childhood home have a prominent place in my exhibition.
In my artistic journey, I involve the philosophy of exploration and discovery. I manifest my creative path by observing nature and by practicing being in the moment: slowing down, noticing, reflecting, embracing the essence of life in all its darkness and light, shadow and light, emptiness and abundance.
